Gymnosperms

Miškų gilumoj, kur vėjas tyliai šnara, Stovi seni medžiai, dangų jie priglaudę dar. Be žiedų spalvotų, be vaisių saldžių, Sėklas jie slepia tarp spyglių žalių. Plikasėkliai, vėjo vaikai, Laiko paslaptis giliai, Per amžius tyliai jie gyvi, Šaknys žemėj – dangus arti. Kankorėžiai byra ant samanų minkštų, Ten istorijos miega laikų tolimų. Pušys ir eglės, tvirti milžinai, Lėtai saugo pasaulio senus sapnai. Plikasėkliai, vėjo vaikai, Laiko paslaptis giliai, Per amžius tyliai jie gyvi, Šaknys žemėj – dangus arti. Kai žiedai nuvysta ir laikas nutyla, Jie lieka kaip sargai miško širdyje. Plikasėkliai, vėjo vaikai, Amžinai žali jų laikai.